Kultūrinė situacija Lietuvoje nėra tokia, kokios norėtųsi. Remiantis atliktais tyrimais, šalyje veikia per septynis tūkstančius įvairių kultūrinės paskirties įmonių, iš kurių beveik pusė registruotos Vilniuje. Kita apverktina kultūrinio gyvenimo pusė yra ta, kad profesionalūs menininkai susigrūdę į didmiesčius, o provincija daugiausiai tenkinasi tik mėgėjų meno kolektyvų darbo rezultatais.
Kur labiausiai stokojama profesionalių meno kūrėjų?
Lietuvoje, kaip rodo statistiniai duomenys, yra per dešimt tūkstančių profesionalaus meno kūrėjų. Daugiau nei šeši tūkstančiai jų įsikūrę sostinėje, per pusantro tūkstančio – Kaune. Tad vos penktadalis visų profesionalių menininkų neišduoda provincijos – gyvena ir dirba joje.
Ar tai reiškia, jog provincijai nereikia profesionalaus meno? Ar tai normalu, kad Lazdijų, Kelmės Pagėgių, Pakruojo ir Tauragės savivaldybėse vienas profesionalus menininkas tenka didesniam nei trijų tūkstančių gyventojų būriui. Tai beveik keturiasdešimt kartų prastesnė situacija kaip Vilniaus miesto savivaldybėje.
O kokia, lyginant su didmiesčiais, provincijoje yra situacija su mėgėjų menu?
Atlikti statistiniai tyrimai rodo, jog mėgėjų meno situacija provincijoje yra visiškai priešinga. Provincijoje meno mėgėjų kolektyvų labai daug. Vidutiniškai penki kolektyvai tenka vienam tūkstančiui gyventojų. O didmiesčiuose meno mėgėjų kolektyvų yra mažiausiai, lyginant šalies mastu.
Ką tai reiškia? Kad provincijos žmonės yra išsiilgę meno, todėl patys ryžtasi dalyvauti jo kūrime, o didmiesčių gyventojai yra persisotinę profesionalų jiems siūlomu menu, todėl patys pritingi dalyvauti nors ir mėgėjiškoje, tačiau vis dėlto meninėje kūryboje?
Kas yra labiausiai atsakingas už kultūrinę situaciją Lietuvoje?
Kaip tvirtina teoretikai, už kultūrinę situaciją savivaldybėse yra atsakingi jų merai su savo komandomis, kultūros įstaigos ir jų darbuotojai, patys vietos gyventojai. Tiesa, daugeliu atvejų provincijoje pačią didžiausią naštą neša patys kultūros darbininkai ir jų talkininkai meno mėgėjai, kuriuos vietiniai politikai neretai naudoja kaip žaisliukus savo politiniams interesams paryškinti.
Pavyzdžiui, atsiranda tokių savivaldybių, kurios kultūrai skirtas lėšas siūlo ištaškyti apleistų privačių geležinkelio krovos įrenginių išpaišymui graffiti stiliumi, kai tuo tarpu saviveiklininkams kultūros centre skirtų patalpų remontui, kad jose po to būtų galima jaukiai repetuoti, pinigų galima.
Tad kiekvienu atveju gyvuoja atskira tiesa apie kultūrinę situaciją. Savo nuomonę klausimu, kas gi yra labiausiai atsakingas už kultūrinę situaciją vietose, drąsiai galite patikėti interneto portalui Pickvibe.
